Dar po Pirmojo pasaulinio karo nustelbiamuoju kryžminimo būdu Lietuvoje buvo masiškai pradėtos gerinti vietinės gyvulių veislės. Siekiant išsaugoti vietinių veislių genofondą, 1921 m. Žemės ūkio ministerijos sudaryta komisija siūlė suformuoti vietinių gyvulių bandas ir veisti jas grynuoju veisimu. Tačiau šis pasiūlymas buvo įgyvendintas tik įkūrus žemaitukų žirgyną, vėliau prarastą per Antrąjį pasaulinį karą.

Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės jau išnykusios, kitos – žemaitukų veislės arkliai, vietinės kiaulės, šėmi, baltnugariai galvijai, vietinės avys, vištinės žąsys - atsidūrusios prie išnykimo ribos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė keisti visuomenės požiūrį į gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimą. 1991 m. rašydamas pirmąją publikaciją (J. S. Šveistys, V. Razmaitė, A. Svitojus. Vietinės gyvulių veislės – didelis turtas // Žemės ūkis. 1991. Nr. 10. P.25) apie senąsias Lietuvos žemės ūkio gyvūnų veisles ir jų išsaugojimą, prof. J. S. Šveistys prisipažino, kad šią idėją brandino nuo pat savo darbo pradžios šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, todėl tuometiniam jaunam ir energingam instituto darbuotojui A. Svitojui užteko tik priminti šią idėją, ir prof. J. S. Šveistys ėmėsi iniciatyvos senųjų veislių išsaugojimą paversti realybe. Po pranešimo Lietuvos genetikų ir selekcininkų draugijos konferencijoje 1994 m. šią idėją palaikė ir Vilniaus universiteto profesoriai V. Rančelis, R. Lekevičius, Lietuvos veterinarijos akademijos profesorius J. Kuosa.