Apie Lietuvoje augintas avis tikslesnių žinių randama XI a. dokumentuose. Avys lietuviui buvo ir maistas, ir žaliava aprangai. Iki XVIII a. buvo veisiamos vėlai bręstančios, tačiau nereiklios šiurkščiavilnės avys. Jos buvo kelių tipų. Suvalkijoje augino lenkiškąsias ilgaliesauodeges (jų vilna balta, galva dažniausiai be ragų), o Vilniaus gubernijoje – Pomeranijos ir Šiaurės trumpauodeges avis (jų vilna tamsi, dauguma avinų ir kai kurios avys raguoti). Mišrinant skirtumai tarp avių tipų mažėjo ir buvo gaunami individai su tarpiniais požymiais. Avys svėrė 30-40 kg, vedė po 2-3 ėriukus ir davė po 1-2 kg įvairiaspalvės šiurkščios vilnos. XVIII a. pab. – XIX a. pradž. šiurkščiavilnės avys pradėtos gerinti plonavilniais merinosais, o nuo XIX a. II pusės – ir Dž. Britanijos mėsiniais avinais. 1912 m. vykusiame Pirmajame Rusijos avininkystės specialistų suvažiavime buvo pasiūlyta Pabaltijo gubernijose vystyti mėsinę avininkystę, todėl 1949 m. buvo uždrausta kergti avis su šiurkščiavilniais avinais ir ši veislė atsidūrė ant išnykimo ribos. Virtualus turas - šiurkščiavilnės avys
