Manoma, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkst. metų. Kadangi lietuviai ilgą laiką turėjo vienintelę arklių veislę, manoma, kad todėl jos pavadinimas atsirado vėliau už pačią veislę ir yra ...

Stambiųjų žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje. 1891 m. „Raseinių draugija darbinio ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti“ pradėjo didelį dėmesį kreipti į kinkomą stambesnio tipo arklių. Nuo 1941 m. žinios apie senojo tipo žemaitukus buvo pateikiamos kartu su ...

Lietuvos sunkiųjų arklių veislė pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Literatūros duomenimis, jau 1880-1890 m. sunkaus tipo eržilų buvo pas atskirus dvarininkus Eržvilko, Skaudvilės, Krekenavos, Rokiškio ir Kupiškio apylinkėse. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė “Darbui ir važiuoti arklių ...

Trakėnai – jojamųjų arklių veislė, išvesta XVIII a. Trakėnuose (dabar – Jasnaja poliana, Kaliningrado sr.). Šių jojamųjų arklių veisimas pradėtas 1731 m., kai karaliaus Fridricho Vilhelmo I paliepimu buvo įsteigtas Trakėnų karališkasis žirgynas. 1733 m. žirgyne jau buvo 1200 ...

Šėmi galvijai XVI a. sudarė apie 6 proc. visų minimų galvijų. Tad šėmi galvijai buvo auginami rečiau, tačiau paplitę visoje Lietuvoje. Lietuvos šėmi galvijai gryniausi išliko Vilniaus gubernijose. Apie 1927-1928 metus, vietinių veislių karvės pradedamos skirstyti plačiau, vietinės ...

Pirmoje XX a. pusėje baltnugariai galvijai sudarė 10 proc. visų auginamų galvijų. Šiems galvijams buvo būdinga masyvi kakta, ilgas, su aukštu pagurkliu kaklas, ilgas liemuo, trumpos kojos, priekin atsikišęs tešmuo, dideli speniai. Baltnugariai galvijai buvo pieningi, tinkami ...

Iš išlikusių XVI a. dvarų inventoriaus aprašų galima spręsti, kad Lietuvoje labiausiai buvo paplitę žalieji galvijai. Šiuolaikinė Lietuvos žalųjų galvijų veislė išvesta nuo 1921 m., pradėjus gerinti vietinius žalus ir žalmargius galvijus. 1924 m. įkurta Lietuvos žalųjų galvijų ...

Lietuvos juodmargiai galvijai sukurti, vietinius galvijus iš pradžių kryžminant su įvairių veislių, o vėliau - su Olandijos juodmargiais, ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais, dar vėliau mišrūnus veisiant tarpusavyje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo didžiausią ...

Lietuvos vietinės kiaulės susiformavo iš trumpaausių ir ilgaausių kiaulių lietuvių etninėse žemėse. Buvo paplitę visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išliko (iki XX a. vidurio ir pabaigos) pietryčių Lietuvoje (regione, kur buvo daugiausia auginama grikių). Šiuo metu žinomos kilmės ...

Po pirmojo pasaulinio karo prasidėjęs Lietuvos vietinių kiaulių gerinimas buvo Lietuvos baltųjų kiaulių veislės formavimosi pradžia. Nors veislė oficialiai pripažinta daug vėliau, – 1967 metais, tačiau kitų veislių įvežimas iš užsienio ir jų naudojimas tęsėsi tik iki 1932. Vėliau ...

Apie Lietuvoje augintas avis tikslesnių žinių randama XI a. dokumentuose. Avys lietuviui buvo ir maistas, ir žaliava aprangai. Iki XVIII a. buvo veisiamos vėlai bręstančios, tačiau nereiklios šiurkščiavilnės avys. Jos buvo kelių tipų. Suvalkijoje augino lenkiškąsias ...

Lietuvos juodgalvės avys išvestos 1926-1958 m., mišrinant Lietuvos vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos šropšyrais ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais. Intensyviausias veislės kūrimo darbas buvo vykdomas Pasvalio, Telšių ir Radviliškio zonose. Lietuvos ...

Vištinės žąsys yra baltos ir universalaus produktyvumo tipo – tinka pūkų, mėsos ir kepenų gamybai. Jų eksterjeras būdingas mėsai auginamoms žąsims. Žąsų vidutinis gyvasis svoris – 4,6 kg, žąsinų - 5,2 kg. Vištinių žąsų pūkų ir plunksnų išeiga didesnė, taikant dalinį gyvų žąsų ir ...

Lietuvos vietinių pieninių ožkų protėviu galėjo būti ir Sibiro kalnų ožys, o vėliau – Rusijos pieninės ožkos, paplitusios iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Ivanovo, Jaroslavlio ir kitų sričių. Jos buvo ir yra auginamos visoje Lietuvoje, tačiau per paskutinius 10 metų jos pradėtos ...

1957 – 1958 m. kinologas Z. Goštautas ėmėsi atkurti veislę. Tuo laiku skalikų dar buvo likę Žemaitijoje. Skalikai nelabai tiko į sarginius šunis, todėl buvo laikomi medžiotojų ir nesugadinti mišrinimo. Iš šv. Huberto šunų, lenkų sunkiųjų, ogarų, greitųjų, zuikinių irkuršių ...

Mažėjant miškams ir natūralioms ganykloms, keičiantis medunešio sąlygoms, vietinės bitės nespėjo prisitaikyti, sumažėjo jų produktyvumas ir iškilo grėsmė rasei visiškai išnykti. Todėl 1971 m. buvo patikslintos draustinio ribos, o nuo 1974 m. Lietuvos žemdirbystės institutui buvo ...